Visata/subtilūs dėsniai

 Ateina laikas, kai patiri savo mažumą. Savo "dydžio" ir "svarbos" patyrimas įgalina gerėtis, džiaugtis Kūrėjo nepaprastai sudėtingu, nepaprastai unikaliu sukurtu pasauliu. Dėkoti ir bėgioti. Gali būti vaiku ir išgyventi dvasinės vaikystės laimę. 

Kuo daugiau patiri šią visatą ir anapusinį pasaulį, tuo labiau įsisąmonini, jog ypatingai mažai supranti apie realybę ir esi amžinai pažinimo, džiaugsmingo pažinimo kelyje. 

Patyrimas, kad esi mažas, nereiškia nepilnavertiškumo. Tie, kieno patyrimai apie juos supantį pasaulį, yra maži ir paviršutiniai, klaidingai įsivaizduoja esą nepaprastos asmenybės.  Jei patyrimai yra gilesni, neišvengiamai atsiranda mažumo pojūtis, nes tu pamatei tave supančią didybę. Vis dėl to, kad ir kaip būtų keista, nepilnavertiškumas neišgyvenamas, nes tu žinai, kad reikėjo daug "padirbėti" ir surinkti daug patyrimų, kad toks savęs matymas aplankytų tavo sąmonę išstumdamas iliuzorinius savęs "aš" vaizdus. Šiais laikais, adekvačiai save vertinti , yra reta. Sociumas diktuoja, kad jokiais būdais savo mažumo negalima pripažinti, nes tave sutryps aplinkiniai. Bet ar kas nors gali sutrypti žmogų, teisingai matantį savo padėtį pasaulyje ? Niekas. 

Laimė, paprastumas, nuolankumas, dėkingumas, gebėjimas džiaugtis kiekvienu pažinimu, patirtim,  ateina tik daug kartų surinkus patyrimus apie visatą ir anapusinį dvasinį pasaulį. Kuo jogas giliau susipažysta su Dievo mistine kūrinija, tuo mažesnis jis jaučiasi. Kas nėra matęs visatos playtybių, tas negali suvokti savęs jos kontekste, t.y. matyti savo mažumo, jį realiai išgyventi ir tuo pačiu metu jausti laimę. Laimę, kylančią iš žavesio Kūrėjo kūrinija, nepavydint, kad Jis didis, o tu - mažas ir nieko čia nekontroliuoji ir per daug nelemi. Laimę iš pasitikėjimo Jo vedimu ir dalyvavimo Jo plane.